Kelių lietuvių kartų vienybės ir pasididžiavimo kūdikis –
                               Aleksandros Kazickienės Lituanistinė Mokykla Riverhead‘e

     "Vardan tos Lietuvos vienybė težydi,“ - suskambo Lietuvos Respublikos himnas lietuvių lūpose, susirinkusių Aleksandros Kazickienės Lituanistinės Mokyklos Riverhead‘e, Rytiniame Long Island‘e, 2006 metų spalio 7d., atidarymo metu. Tai pirma lituanistinė mokykla vietovėse, kur lietuviai gyvena jau ne vieną dešimtmetį: ir tie, kas Amerikoje gimė ir augo, ir tie, kas pabėgo nuo karo Europoje negandų, ir jau antrą savo gyvenimo šiose vietovėse dešimtmetį pradedantys trečiabangininkai.Visos trys lietuvių kartos dalyvavo šventėje ir nepaprastai vieningai prisidėjo, kad ši mokykla, apie kurią buvo kalbėta, svajota ir, kuriai buvo ruoštasi pusantrų metų, pagaliau atvertų savo duris.

     2005 pavasarį į iniciatyvinę grupelę susibūrusios Birutė Laužadienė, Violeta Naskauskienė ir Neila Baumilienė išplatino laiškus, norėdamos sužinoti, ar vietiniai lietuviai leistų savo vaikus į šeštadieninę mokyklą. Per savaitę atsiliepė trisdešimties vaikų tėveliai. Beliko ieškoti  mokytojų, patalpų, pradėti domėtis mokyklos registravimo eiga. Viskas po truputį judėjo pirmyn, tačiau praėjo metai, kol susiformavo tikras entuziastingų tėvelių  ir mokytojų branduolys, nuoširdžiai besinaudojantis antrosios bangos lietuvių imigrantų  Gerb.Juozo Giedraičio, Dalilės Polikaitienės, Elonos Vaišnienės ir Margaritos Bareikaitės išmintimi, patarimais ir informacija.

     2006 gegužį, aktyviai įsitraukdama į organizacinius reikalus,  mokyklos kūrimo eigą žymiai paspartino Gitana Albinson. Ji kartu su Jolanta Vilčinskiene, Daiva Matoniene, Renata Petrauskiene ir Neila Baumiliene nuvyko į rytinio pakrasčio Lituanistinių Mokyklų konferenciją Maspeth‘e ir sužavėta, kaip ir visos kitos moterys, mokyklų atstovų pasakojimais, pravesta paskaita bei „Lietuvių Charta“ filmu, užsispyrė šią mokyklą įkurti vardan savo dukrelės. Gitana surado patalpas Riverhead‘e, susisiekė su JAV Lietuvių Švietimo Tarybos pirmininke Dalile Polikaitiene dėl steigimo gairių bei su kitų JAV veikiančių lituanistinių mokyklų vadovais. Patį įspūdingiausią patarimą jai suteikė Bernardo Brazdžionio anūkė Dalita B.Lovett,  Bernardo Brazdžionio lituanistinės mokyklos San Diego, Kalifornijoje, direktorė rašydama:“Kiti norės paversti jūsų idėją į būrelį, ratelį. Aš patariu: pradėkite rimtą lietuvišką mokyklą, net jeigu pradėsite su jauniausiais mokiniais! Norite išlaikyti lietuvybę, tai yra rimtas reikalas ir ratelis tikrai to nepajėgs[...]Nuspręskite būti lituanistine mokykla ir eikite tuo keliu[...]Galvojau, jeigu jums tai parašysiu rytoj, gali būti per vėlu.“

     2006 rugsėjo 10 dieną, kai dauguma JAV lituanistinių mokyklų šventė naujų mokslo metų pradžią, rytinio Long Island‘o lietuvių tėvelių iniciatyvinė grupė beldėsi į visiems gerai žinomo verslininko ir filantropo Dr. Juozo Kazicko ir Aleksandros Kazickienės namų duris East Hampton‘e. Vizito tikslas buvo sudominti ponus Kazickus Lituanistinės mokyklos kūrimu ir paprašyti paramos jai.Pokalbis truko kelias valandas – trečiabangininkai dėstė savo mintis ir viltis, gerbiami Kazickai dalinosi savo patirtimi. Pagyręs kilnų jaunosios kartos Amerikos lietuvių darbą, Dr. J. Kazickas pažadėjo paramą, Ponia Aleksandra pavaišino susirinkusius vynu, padovanojo Kazickų iniciatyva prieš daug dešimtmečių išleistą lietuvių kalbos vadovėlį, ir visi nusifotografavo istorijai.

     2006 rugsėjo 17 dieną po lietuviškų šv.mišių, įvykusių St. John the Evangelist Katalikų bažnyčioje Riverhead’e, apie penkios dešimtys lietuvių atvyko apžiūrėti mokyklėlei skirtų patalpų Grace EpiscopalChurch bažnytiniame komplekse. Po to visi – dideli ir maži - vyko į iškylą Indėnų parke, kur visuotiniame susirinkime po kelių valandų diskusijų, visai temstant, pasirašė mokyklos steigiamojo susirinkimo nutarimą.

     Garbė buvo atiduota Gerb. Juozo ir Aleksandros Kazickų šeimai, gyvenančiai Long Island‘o rytuose, kur dabar jau suskaičiuojama iki penkių šimtų trečiosios bangos lietuvių. Kazickai daug dešimtmečių garsina Lietuvos vardą, didžiuojasi savo lietuviška kilme, išsaugoję lietuvybę ir lietuvių kalbą, savo išmintimi, meile ir turtais dalijasi su lietuviais Lietuvoje ir už jos ribų. Žinant Dr.Juozo Kazicko giminės ir šeimos istoriją, jo norą siekti pažangesnio gyvenimo sau ir savo šeimai, kurioje kartu su žmona Aleksandra išaugino dukrą ir keturis sūnus, ryžtą siekti paties geriausio išsilavinimo, jo sėkmę versle ir aukštuomenės pasaulyje, negalima buvo suabejoti, kad vienas jis nebūtų šitiek pasiekęs, jei ne jam visą gyvenimą pasiaukojusi Ponia Aleksandra. Taigi mokyklą buvo nuspręsta pavadinti Aleksandros Kazickienės lituanistine mokykla.

     Steigiamojo susirinkimo metu mokykloje mokytojais dirbti pasisiūlė ir buvo su dėkingumu patvirtinti šie žmonės: Ramunė Kurbanovienė - pradinukų mokytoja, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, Renata Petrauskienė – lituanistė, baigusi taip pat Šiaulių pedagoginį institutą, Jolanta Vilčinskienė – geografijos mokytoja, baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, Algirdas Vyšniauskas – istorijos mokytojas, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą ,Vilma Bendarinaitė  – muzikos mokytoja, baigusi muzikos mokyklą Alytuje ir finansų ir kredito specialybę Vilniaus Universitete. Mokykos iždininke buvo išrinkta bankininkės darbą dirbanti Gitana Albinson, verslo vadybos studijas baigusi Vilniaus Gedimino Technikos Universitete. Jos pavaduotoja Daiva Matonienė, baigusi Lietuvos Žemės Ūkio Akademiją. Mokyklos budinčiąja paskirta  Martina Ulskienė.Tėvų komiteto, kurį sudaro vien vyrai, pirmininke išrinkta Renata Cheshire, įvertinus jos entuziazmą ir energiją. Mokyklai vadovauti pakviesta  Neila Baumilienė, baigusi lietuvių etninės kultūros studijas Vytauto Didžiojo Universitete Kaune, ne vienus metus puoselėjusi viltį sukurti lituanistinę mokyklą savo mažamečiams vaikams, gimusiems ir augantiems JAV, ir tebeatliekanti organizacinį darbą.

     2006 spalio 7 dienos saulėtą ir šiltą popietę, praėjus tik keturioms savaitėms po vizito pas Ponus Kazickus, Grace Episcopal Church koridoriuose ir salėje pasirodė pirmieji tėveliai su vaikais, besirenkantys į Aleksandros Kazickienės lituanistinės mokyklos atidarymo šventę. Visi pildė šventės anketą, kurioje buvo galima sužinoti dalyvių amžių, iš kur atvykę iš Lietuvos ir kur gyvena JAV. Didžioji dauguma buvo trisdešimtmečiai keturiasdešimtmečiai trečiabangininkai ir jų vaikai, tačiau neabejingi liko ir ne vieną dešimtmetį JAV gyvenantys Juozas Giedraitis - 96m, Fredas Lučka– 84m, Angela Minsevitch – 87m, Genevieve Thomas -80m – daugumai pažįstami lietuvių bendruomenės gyvenime dalyvaujantys žmonės, ir žinoma Gerb. Juozas Kazickas ir Aleksandra Kazickienė. Iš viso apie 100 žmonių susirinko į Lietuvos ir JAV vėliavomis papuoštą bažnyčią, pro kurios vitražus spinduliavo saulė.

     Pirmuosius žodelius tarė dvidešimt lietuvių vaikų :“Šimtas kiškių susirinko net žalia girelė linko, pasėdėję pasitarę, jie mokyklą atidarė.“ Šie žodžiai priminė vos prieš dvi savaites Riverhead‘o miške posėdžiaujančius ir mokyklą atidaryti pasiruošusius tėvus. Suskambo ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Mažvydas“, ir ne vieno skruostais nuriedėjo ašaros, tariant  po skiemenį „Lie-tu-va“. Sugiedojus Lietuvos Himną, į sceną buvo pakviesta Grace Episcopal Church dvasinė vadovė Mother Mary. Ji atsistojo ant scenos vedina savo palydovu šuneliu Asa. Nors ir negalėdama matyti, Mother Mary širdimi jautė lietuvių troškimą sukurti šią mokyklą ir sudarė visas sąlygas, kuo greičiau ją atidaryti. Ji sukalbėjo maldą ir palaimino visus susirinkusius.

     Buvo perskaityti sveikinimai. Trumpą žinutę elektroniniu paštu atsiuntė JAV lietuvių Švietimo Tarybos Pirmininkė Dalilė Polikaitienė, linkėdama visiems geriausios kloties. Antrasis sveikinimas skambėjo taip :“Niujorko Maironio lituanistinės mokyklos direktorė Audrė Lukoševičiūtė, visi mokytojai, tėveliai ir mokiniai sveikina naujai įsikūrusią Aleksandros Kazickienės lituanistine mokyklą Riverhead‘e. Linkime Jums nepritrūkti ryžto ir pasiaukojimo, nes tikrai to prireiks. Džiaugiamės dar vienu nauju lietuvybės židiniu ir tikime, kad jis gyvuos ir klestės visų mūsų patriotizmo dėka. Sėkmės Jums.“      Prieš suteikiant žodį Gerb. Kazickams, visi atsistojo tylos minutei, pagerbdami Kęstutį Kazicką, mirusį Nepale, kai jam buvo 23 metai, vos prieš mėnesį netikėtai Amžinybėn iškeliavusią rytinio Long Island‘o „Vyčių“ narę p. Birutę Lučkienę, kuri daug metų buvo viena aktyviausių organizatorių, bei artimuosius, kurių čia susirinkusieji neteko, gyvendami toli nuo Lietuvos, ir visus kentėjusius ir žuvusius už Lietuvą.

     Pirmoji žodį tarė Ponia Aleksandra Kazickienė. „Šios mokyklos vardo nešiotojai neužsitarnavo tokios garbės. Esu sujaudinta ir pagerbta. Mes stengsimės kiek galėdami paremti šitą mokyklą, kad Jūsų vaikai turėtų progos dalyvauti [joje]. Iš visos širdies sveikinu susirinkusius ir tikiuosi, kad kitą vasarą, jei Dievulis leis, visi susirinksit pas mus piknikui“.

     Gerb. Dr. Juozas Kazickas kalbėjo: “Čia mes esame susirinkę į istorinį įvykį Lietuvos išeivijoj [...]naujas kudikėlis, kuris gimsta čia. Kai pas mus apsilankė [mokyklos steigimo] komitetas, tą naktį nemiegojau. Buvau sujaudintas dėl to, kad aš pats nebuvau gimęs Lietuvoj. Mano tėvai išlaikė lietuvių kalbą, mokėsi žiauriose tremties sąlygose ir sugebėjo išauginti vaikuose meilę šeimai ir gimtam kraštui. Aš jaučiuosi labai įsipareigojęs ir skolingas mūsų kraštui. Mano proseneliai, kurie liko gyvi žiaurioje tremtyje, toli Rusijoj nuo brangios Tėvynės, gyveno neišpasakytuose varguose. Ačiū Aukščiausiajam, jis suteikė man gyvenimą, kuris palyginus su jų vargais yra liuksuso gyvenimas ir esu labai įsiskolinęs, giliai dėkingas lietuvių kolonijai, kurią mes su žmona turėjom progos po aštuoniasdešimt metų jos apleidimo Rusijoje, aplankyti. Kuriame filmą ir norime parodyti 1863m. sukilimą, tremtį, žmonių vargus ir grįžimą atgal į Tėvynę. Ir skirtingi likimai - kai kurie vėl kaip ir mes, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, pabėgo, kiti nutarė pasilikti Lietuvoj ir dar dalis [nutarė] pasilikti Rusijoj, kadangi galvojo, kad grįžus į Lietuvą įsikūrimas  po 1918 m. būtų toks pats sunkus, kaip ir buvo pradedant gyvenimą tremtyje. Jūs čia esate dalinai tremtiniai. Nesakyčiau, kad to pačio pobūdžio. Jūs pasirinkote: atvažiavote į šį kraštą savanoriškai, bandot surasti ekonomiškai geresnes sąlygas ir galvoju, gal vėl grįšit atgal į Lietuvą. Šiandien mokyklos įsteigimas, kad išlaikyt lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, papročius, yra neišpasakytai kilnus dalykas, ir esu įsitikinęs, kad Dievas Jums padės.[...] Kada delegacija su tokiu įsitikinimu, meile ir troškimu kalbėjo [norinti]atlikti šitą darbą, aš pasakiau:“čia yra meilės dalykas“. Pati didžiausia jėga pasaulyje yra meilė. Ji nugriauna kalnus, užtvenkia upes ir  atlieka viską, kas yra gero. Čia yra meilės grožio kūrinys, ir yra kilniausia, ką [...] apleidęs savo kraštą, gali padaryti- išlaikyti tradicijas ir perteikti kitai generacijai. Mūsų šeimos fondas remia mokslą labai plačia prasme[...]. Mūsų fondui šitas kūrinys, šita užduotis yra labai taip pat svarbi[...]Mes, aš ir mano žmona, stengsimės Jums padėt, kiek galėsime. Tačiau jos išlaikymas turi  būti kuriamas  kiekvieno asmens dalyvavimu. Dėl to visi turit žinot, kad kiekvienas turi pareigą išlaikyti šitą mokyklą. Linkiu geriausios sėkmės, ir ypatingai tiems, kurie sukūrė šią idėją, ir kurie čia šitoj šventykoje esate, kad Dievulis saugotų.“

     Gerb. Juozas Giedraitis, Tautos fondo Garbės Pirmininkas: „Palinkėt Jums norėčiau, ką linki Dr. Kazickas ir ponia, kad būt visi vieningi, meilingi ir lietuviškai kalbėt kuo daugiau [...], kad lietuvybė augtų ir budėtų.“

     Plojimais ir gėlėmis šventės dalyviai pasitiko ne tik p. A. Kazickienę, bet ir į sceną sukviestą visą mokyklos kolektyvą – mokytojus ir administraciją. Po pertraukėlės visi buvo pakviesti žiūrėti filmą „Lietuvių Charta “, vaizduojantį Lietuvių išeivijos gyvenimą pradedant Antro Pasaulinio karo pabėgėlių stovyklomis Vokietijoje, apie jų švietimo ir kultūros veiklą. Visiems buvo išdalinta „Lietuvių Charta“ - 13 įsakymų, liudijančių, kaip garbingai gyventi lietuviui už Lietuvos ribų. Visi sustojo bendrai nuotraukai. Suskambus mokyklos varpeliui, Aleksandros Kazickienės Lituanistinė Mokykla  buvo paskelbta įkurta  ir atidaryta pirmiesiems  2006-2007 mokslo metams.

     2007 vasario mėnesį mokykoje mokosi dvidešimt devyni mokiniai, o štai mokyklos gyvenime dalyvaujančiųjų mintys:

     Jolanta Vilčinskienė (geografijos mokytoja): “Lietuviškos mokyklėlės idėja sudomino mane ir kaip pedagogę, ir kaip mamą. Čia, Amerikoje, einant mokytojos sertifikato link, ir be galo pasiilgusi pedagoginio darbo, labai nudžiugau, jog atsiras galimybė vėl mokyti. Be to lietuviška mokyklėlė buvo tikras išganymas mano šešiametei dukrelei. Tai buvo dar viena galimybė surasti naujų draugų ir kalbėti lietuviškai. Jau po pirmųjų pamokėlių supratau, kad visos mano viltys pasitvirtino: vaikai buvo pilni entuziazmo ir noro mokytis. O mano dukrelė labai pasiilgusi Lietuvos ir nelengvai priprantanti šioje šalyje, pasijuto kur kas geriau.”

     Renata Petrauskienė (lietuvių kalbos mokytoja): ”2004 metų vasarą su šeima (vyras Arūnas ir dukros Gabrielė bei Austėja) atvykome į JAV. Atrodo praėjo labai nedaug laiko, kai esame toli nuo Lietuvos, bet mintys visada nejučiomis skrieja ten, kur liko visi artimi žmonės. Labai džiaugiuosi, kad turime draugų lietuvių, kad galime švęsti šventes, bendrauti, taip lyg ir kurdami “mažąją Lietuvėlę” čia, Amerikoje. Nuo pat atvykimo pradžios norėjau dalintis savo žiniomis, patirtimi, nes Lietuvoje dešimt metų mokiau lietuvių kalbos. Tik išgirdus apie ketinimus steigti lietuvišką mokyklėlę, stengiausi padėti kuo galiu ir puoselėjau viltį, kad vieną dieną ji tikrai bus. Dabar esu be galo laiminga, nes darau tai, ką su didžiule meile ir atsidavimu dariau Lietuvoje. Esu kupina optimizmo, nes mokiniai laukia pamokų, kruopščiai atlieka užduotis, yra susidomėję, pasiryžę išmokti, tobulintis, nepamiršti savo gimtosios kalbos, o man, kaip mokytojai, tai yra pats svarbiausias dalykas, o ir ugnelės mokinių akyse veja šalin visas abejones. Dažnas paklausia, ar jums pavyks – dabar galiu tvirtai atsakyti: ”Su tokia komanda negali nepavykti.”

     Renata Cheshire (tėvų komiteto primininkė): “Mokyklos norėjau dėl paprastos savanaudiškos ir praktiškos priežasties, kad mano sūnus Jokūbas išlaikytų lietuvių kalbą, istoriją, kultūrą, kuris atvykęs 2004m. pavasarį jau buvo pradedąs pamiršti po žodį kitą. Nors aš dėjau pastangas – su juo skaičiau, rašiau diktantus, bet supratau, kad „vienas lauke ne karys“, vaikui bus daug smagiau būryje bendraamžių, be to ir mokytojos turi daugiau kantrybės nei aš... Taigi atsitiktinai (o gal ir ne?) sutikus Ramunę, kuri perdavė mokyklos registracijos anketą, noras padidėjo. Ir plius dar pamačius, kokie šaunūs žmonės nori mokyklos – Neila, Ramunė, Renata Petrauskienė, ir daug kitų lietuvaičių, kurių nepažinojau anksčiau – Gitana Albinson, Jolanta Vilčinskienė, istorikas Algis su žmona Vilma, ir visi visi kiti tėveliai. Mokykla pralenkė svajones, pamačius su kokiu užsidegimu ir rimtumu mokytojai ruošiasi ir veda pamokas, kaip vaikai stengiasi ir nori joje dalyvauti. Svajoju apie suaugusiųjų lietuvių kalbos klasę. Keletą kandidatų jau turiu. Pirmas mano vyras Geoffrey, plius dar pora amerikiečių vyrukų, kurie vedė lietuvių moteris. Šių metų rudenį jau buvau nusprendusi užrašyti Jokūbą į Maironio mokyklą, bet vyras Geoffrey sakė, kad reikia palaikyti naują mokyklą, prisidėti, kiek galime prie jos suklestėjimo, aktyviai dalyvauti ir remti – tiesiog „išgyventi istoriją“, negalvoti, kad kažkas kitas už mus padarys. Geoffrey praleido du nepakartojamus mėnesius Lietuvoje, nuo to laiko jaučia pareigą skelbti visiems, parodyti ir papasakoti, kas tai yra Lietuva.“

     Vilma Bendarinaitė (muzikos mokytoja) ir jos vyras Algirdas Vyšniauskas (istorijos mokytojas): ”Esu gimusi ir augusi Alytuj. Su Algiu pažįstama nuo septynerių metų. Sėdėjom vienam suole porą metų mokykloj, kaimynais buvom, kartu žaidėm, paskui aš išėjau mokytis į muzikos mokyklą, ją baigiau, du metus grojau liaudies kapeloje “Dzūkija” Alytuje,  išvažiavau mokytis į Vilniaus Universitetą. Algis baigė Vilniaus pedagoginį universitetą ir išvyko į JAV. Aš 2000m. irgi išvažiavau į JAV, tik neturėjau pas ką apsistot, tai paskambinau Algiui. Jis sako: “pagal seną draugystę pagelbėsiu...“ Auginam penkerių metų sūnų Justą. Prie mokyklos kūrimo norėjosi prisijungt, nes buvo labai gera idėja. Sužinojusi, kad kuriama mokykla, paskambinau ir pasisiūliau pagelbėt. Algis to net nežinojo, jis tada buvo vonioj. Ateina, sakau: “Turi būt patriotas nuo kito šeštadienio eini dirbti istorijos mokytoju“. Jis dabar didžiuojasi tuo, ką daro, sako, kad labai geri vaikai. Norėtų, kad visi vaikai turėtų istorijos vadovėlių, langviau būtų bendraut per pamoką. Dabar jie užsirašo, bet vieni prisimena, kitiems reiktų dar namie pasiskaityt. Tegul vaikai žino, iš kur mes atėję, kad laikytų save lietuviais, žinotų tėvų šaknis, iš kur kilę proseneliai. Juk vaikas ne pats pasirinko, kur gimt ir kur gyvent. Tikimės, kad nuo mokyklėlės prasidės lietuvių židinys, kad gal už penkerių metų čia atvažiuos koncertuoti A. Mamontovas. Čia galėtų būti vieta, kur visi susiburtų, susipažintų, vieni kitiems padėtų.“

     Ramunė Kurbanovienė (lietuvių kalbos ir pradinukų mokytoja): „Man trisdešimt penkeri metai. Esu baigusi Šiaulių pedagoginį institutą. Esu ištekėjusi. Su vyru Haroldu auginame du vaikus: keturiolikos metu dukrą Robertą ir dvylikos metų sūnų Arnoldą. Labai džiaugiuosi, kad mano ir nenuilstančios Neilos keliai susikirto. Jos dėka aš dirbu šioje mokykloje ir labai džiaugiuosi  turėdama galimybę pasidalinti savo žiniomis su mūsų mažaisiais. Vaikai mokykloje yra labai įdomūs, šaunūs, išradingi. Be visų privalomų dalykų bandau juos išmokyti galvoti, būti savarankiškais, mandagiais, atsakingais. Džiaugiuosi, kad mūsų mokyklos kolektyvą sudaro entuziastingi žmonės, pilni įdomių idėjų ir projektų. Mūsų mokyklos tikslas ne vien tik išmokyti vaikus lietuvių kalbos, - taip pat išmokyti vaikus puoselėti savo kultūrą, gerbti kitos tautos kultūrą, gyventi kitoje šalyje, neatsisakant savųjų vertybių.“

     Gitana Albinson (iždininkė): “Mokyklos misija – išlaikyti lietuviškumą ateinančiom imigrantų kartom. Mokyklos vizija - suteikti kiek galima daugiau žinių apie lietuvių kalbą, raštą, Lietuvos istoriją, jos dainų ir šokių, papročių grožį. Mokyklos kūrimo idėja pasiekta paštu iš p. Neilos Baumilienės platintos anketos dar 2005m. vasarą, sužadino norą tikrai ją turėti arti ir prieinamą mano dukrytei Avai (Ievai) Albinson, kuri dar tik keturių metukų, bet nekalba lietuviškai. Ši mokykla reikalinga mums abiems, tiek jai išmokti lietuvių kalbą, tiek ir man pereiti prie kasdieninių pokalbių lietuvių kalba. Aš atvažiavau į šią šalį tik prieš penkerius metus, vyras amerikietis, ir dukrytė gimė jau šioje šalyje. Buvau tikrai labai rimtai nusistačiusi su ja kalbėti tik lietuviškai, ir du metus su ja taip ir kalbėjau. Ji nekalbėjo nė viena kalba, ir daktarai rekomendavo kreiptis į kalbos specialistus. Supanikavo mano vyras, prašydamas manęs su ja kalbėti tik angliškai, kad tik ji prakalbtų. Po kelių savaičių taip ir įvyko. Man pačiai darėsi vis sunkiau ir sunkiau vėl pereiti į lietuvių kalbą. Viena - bijojau, kad ji nebenustotų kalbėti, kita - mano visa aplinka buvo vien tik anglų kalba: darbas banke, uošviai, vyras, Ievos darželis, televizorius. Na, visi žinom, kaip tai paveikia vaikus, ir man pačiai reikėjo dirbti su ja. Kaip tyčia ir man pačiai buvo labai sunkus adaptavimosi šioje šalyje ir jos sistemoje laikotarpis, ir mano tokie griežti nusistatymai išblėso. Buvo labai apmaudu matant, kad seneliai Lietuvoje jau nebegali su ja susikalbėti. Vis verčiau save vėl pereiti prie lietuvių kalbos bendravime su dukryte, bet to laiko kartu praleidžiame ne per daugiausia, ir valandos į dieną neužtenka. Šios mokyklos idėja mane sužavėjo. Labai džiugu, kad idėja pavirto realybe, ir ypač, kai matai, kad vaikai patenkinti ir nori eiti į ją. Matau, kad mano dukrytės bendravime vis dažniau įsipina lietuvių kalba, ir tikiuosi, kad ji prakalbs lietuviškai, ir sugebės susišnekėti su seneliais Lietuvoje!“

     Daiva Matonienė (iždininkės pavaduotoja): “Aš ir mano šeima labai džiaugiamės, kad pagaliau atidaryta šeštadieninė mokykla. Kai prieš dvejus su puse metų atvykome į Ameriką (Long Island), labai norėjau savo sūnų, kuriam dabar trylika metų leisti į lietuvišką šeštadieninę mokyklą. Tačiau artimiausia mokykla buvo tik Niujorke... Taip norėjosi, kad būtų mokyklėlė arčiau mūsų namų, tuo labiau, kad lietuvaičių ir daugiau čia gyvena. Kai iš pažįstamų lietuvių sužinojau, kad yra tokia Neila Baumilienė, kuri labai rimtai svarsto galimybę atidaryti lietuvišką švietimo židinį, iš tiesų, labai nudžiugau. Taip norėjosi nors šiek tiek prisidėti prie šios mokyklėlės įkūrimo. Esame labai dėkingi Neilai, kuri negailėjo savo labai brangaus laiko ir jėgų, įkuriant mokyklėlę, kad mūsų vaikai, būdami toli nuo savo tėvynės, galėtų išmokti kalbėti, skaityti, rašyti, sužinoti apie lietuvių tautos istoriją, papročius ir tradicijas. Dabar taip smagu širdies gilumoje, kai šeštadienio rytą vežu savo sūnų į lietuvišką mokyklėlę...“

     Martina Ulskienė (budinčioji):“Išvažiavau iš Lietuvos prieš šešerius metus dėl ekonominių priežasčių. Anūkė Kotryna buvo šešerių metų, o Smiltė vos keturių mėnesių. Ją pažinojau  tik iš nuotraukų. Vaikai išlošė žalią kortą ir atvažiavo po penkerių metų. Jau pirmą vasarą anūkes išsiuntėm į Lietuvą, kad tik nepamirštų lietuvių kalbos. Baisiausia buvo dėl Smiltės, kad ji neišmoks nei skaityti, nei rašyti lietuviškai. Jau buvau pasiruošusi vežti vaikus į „Maironio“ mokyklą, nors ir buvo labai toli. Atsisakiau šeštadieniais darbo, kad tik galėčiau dirbti šioje mokykloje, vežioti anūkes. Džiaugiuosi visais vaikais, laukiu kiekvieno šeštadienio. Mergaitės susirado naujų draugų, daro namų darbus lietuviškai.“

     Birutė Laužadienė (viena iš mokyklos iniciatorių): “Dabar, kai mokykla jau veikia, matome, kokie aplink mus talentingi žmonės, kiek turime muzikų, dailininkų, aktorių... Mokykla sudarė terpę tiems žmonėms atisiskleisti. Mūsų trylikos metų sūnus Justas lanko šią mokyklą. Savaitgalį, po Padėkos dienos, pamokų nebuvo, tai aš jam ir sakau:“tai Tau bus atostogos, nereiks šeštadienį į mokyklą“. Jis pagalvojo ir tarė: “Dabar būtų liūdna, jeigu lietuviškos mokyklos nebūtų '. Manau, kad tai geriausias įvertinimas.“

     Neila Baumilienė (mokyklos direktorė) „ Kalbėjom pernai vasarą su Virgiu ir Laima Valiūnais, kurie aštuonerius metus savo sūnus vežiojo į „Maironio“mokyklą (Maspeth, Niujorko valstija). Mano vyras Giedrius Baumilas, kuris prieš kelerius metus susipažino su netoliese gyvenančiais ponais Dr. J ir A. Kazickais, ir sako:“tokią idėją turim - kurti lietuvišką mokyklą Riverhead‘e, tik nežinia, ar žmonės palaikys.“ Tai Laima ir sako: “tik pradėkit, pamatysit, po lašelį visi prisidės ir pasidarys upė“. Vis dar sunku atsipeikėt nuo tos upės sraunumo, nuo lietuvių entuziazmo – su kokia meile, punktualumu, atsakomybe vaikus į mokyklą atveža. Yra vaikų, kurie šeštadieniais lanko sportą, šokių užsiėmimus, bet juos tėvai vis tiek atveža net ir porai valandų, nors daug kam ir kelionė ne trumpa. Patriotizmas gyvas ir stiprus.
     Ne paikas noras „aukso trupinio ir gardesnio valgio šaukšto“ mus čia visus toli nuo Tėvynės atvedė. Tik mes težinome, kokia aitri yra sąžinės rūgštis paširdžius ėdanti grįžimo į Lietuvą klausimu. Dažnai manau per daug skaudiname save, nesuvokdami, kad esame čia visai neatsitiktinai, ir kad toks buvo Dievo planas, todėl turime rimtą tikslą ir pareigą Lietuvai. Negalvoju, kad esame prarastoji karta. Mažoms tautoms reikalinga stipri išeivija. Ačiū pokarinei išeivių kartai, kuri sušoko po Atgimimo Lietuvoj universitetus kurti, investicijas teikti, intelektualiai ir finansiškai remti, kuri ir mus čia globoja, tik jų palaikymo dėka ir ši mokykla tapo realybe.Žmonės visada migravo, tokia žmogaus prigimtis. Lietuvai reikia ir reikės išsilavinusių, pasaulio mačiusių ir jame lengvai besiorientuojančių žmonių, kurie galėtų lietuvių tautai atstovauti, dalintis su Lietuvoje gyvenančiais savo tarptautine patirtimi, Lietuvą idealizuotų iš toli.
     Lietuviai vaikai, gyvenantys užsienyje, nuo mažens turi didžiulę tarptautinę patirtį. Dalis jų yra gyvenę keliose užsienio valstybėse, bendrauja su skirtingų tautų atstovais, nuo mažens kalba neretai net trimis kalbomis. Trečiosios emigrantų kartos vaikai auga be „geležinės uždangos“ apribojimų. Jie informaciją apie Lietuvą gauna ne tik iš tėvų, bet ir juos pagelbėt auginti iš Lietuvos atvažiuojančių senelių, kurie dalinasi gyvenimo Lietuvoje išmintimi bei naujausia informacija apie Lietuvą, iš savo pačių kelionių į Lietuvą bei naujausių informacijos priemonių. Jų tėvai - emigrantai, išgyvenę ne tik tarybinius laikus, bet ir Lietuvos Atgimimą, patirtį, kurią gauna tik žmonijos karta kartą per tūkstantmetį, vėlgi auklėja juos stipria emigranto išlikimo dvasia. Šiandieninės lituanistinės mokyklos Lietuvai yra didžiulės vertės fenomenas. Šios mokyklos yra vieta, kur galima bent vienai dienai per savaitę surinkti išsibarsčiusius lietuvių vaikus, visus su didžiule patirtimi,ir ne tik išmokyti juos lietuviškai ir apie Lietuvą, bet visų pastangomis tą vaikų patirtį nukreipti jų pačių bei lietuvių tautos labui, taigi šios mokyklos turi tapti būsimosios lietuvių inteligentijos ir diplomatijos ugdymo židiniais. Tai mūsų, užsieny gyvenančių lietuvių, kilniausia ir rimčiausia pareiga.
     Tikiu, kad su ypatingai profesionalių ir patriotiškų pedagogų ir mokyklos steigėjų bei akademiškai labai stiprių mokinių pagalba, sukursime prestižinę lituanistinę mokyklą. Tikiu, kad jos mokiniai domėsis Lietuva, didžiuosis būdami lietuviai ir savo laisvu laiku norės mokytis nuotoliniu būdu Lietuvos vidurinėse mokyklose. Tikiu, kad pasieksime, kad mūsų mokyklos baigimo pažymėjimai būtų pripažinti ir išduoti Lietuvos Švietimo Ministerijos.Turime tikslą sukurti mokyklą, kurios mokiniai žinotų etiketo taisykles ir mokėtų elgtis net įtakingiausių žmonių apsuptyje. Sieksime, kad mokiniai norėtų vilkėti mokyklos uniformas tarsi „Žalgirio“ komandos marškinėlius. Mūsų pareiga sukurti mokyklą, kurios mokiniai vadovautųsi Gen. St. Raštikio žodžiais: „Gerbk savo tėvų kalbą, tikybą ir papročius. Saugok gerą lietuvio vardą“, kad mokiniais didžiuotųsi mokyklos steigėjai, fundatoriai ir visa Lietuva.